Medaus mėnuo bityne

Oi tas medaus mėnuo – visų laukiamas, visų apkalbamas, visų išsvajotas, šiek tiek nerimastingas… Medaus mėnuo išties ypatingas laikas, kai sužinai, kas yra kas. Jis parodo, kiek tu esi pasiruošęs, kaip gerai jas pažįsti ir ar stipri bus šeima, kuri atlaikys ne tik šį menėsį, tačiau ir žiemos speigus. Ir visa tai apie medaus mėnesį su bitėmis. Jei mūsų medaus kopinėjimas trunka vos keletą savaičių šiltesniuose kraštuose, tai bitės ir bitininkai medaus mėnesį išgyvena nuo augalų sužydėjimo iki derliaus nuėmimo, o jo sėkmės paukšte galime pasigauti turint šiek tiek žinių bei įgūdžių.

Aliuzija į medaus mėnesį

Jei po žiemos bitės puikai pabudo, apsiskraidė ir sustiprėjo – dar nereiškia, kad jau galima iš jų reketuoti medaus. Daugiaaukštyje avilyje lizdinis aukštas, kuriame žiemojo bitės – lyg neliečiamas seifas, iš kurio, kad ir kaip knietėtų, medaus kopinėti nereikėtų. Jame bitės sandėliuoja dalį atsargų tam, kad išgyventų esant lietingiems ar vėsiems orams, tad atsargos ten – gyvybiškai svarbios.  Jei lizdinis aukštas daugiau kaip du trečdalius užpildytas bitėmis ir matote, kad bitės sparčiai siuva korius galime ant jo uždėti medaus aukštą. Dažniausiai naujo aukšto uždėjimas sutampa su pirmųjų pavasarinių augalų žydėjimo metu. Medaus aukštas – bitininko rojus, nes iš jo medaus gali nusipilti ne tik sau, bet ir kaimynui. Kuo šeima stipresnė – tuo daugiau medaus aukštų palaipsniui pridedama ir tuo daugiau medaus galima prisikopinėti. Taip pat svarbu nepamiršti prieš medunešio pradžią atkimšti visas avilio lakas, kad bitės kuo sklandžiau galėtų grįžti namo bei įrengti prielakį – pakilimo ir nusileidimo taką.

Ar stipri bičių šeima galima pastebėti ir iš korių siuvimo įpročių. Prieš pat medunešio pradžią stiprios šeimos korius siuva beveik visur, kur tik turi laisvos vietos. Šį fenomeną pravartu išnaudoti bitelių pavasarinio lieknėjimo ir fizinio pasirengimo medunešiui treniruotėms. Nors mums atrodo, kad žiemą bitės vargsta, šąla, tačiau yra netgi priešingai. Dauguma bičių linkusios per žiemą prigaugti vieną kitą papildomą miligramą. Taip taip, tik tiek! Bet net ir trupinėlis tokiam kūneliui nepadeda, kai reikia atsinešti nektaro iš už devynių jūrų, devynių marių. Taigi tam, kad bitės pasportuotų ir „išdegintų“ nereikalingus miligramus, o avilys atsinaujintų, prieš medunešį pirmajame ir medaus aukšte apie du trečdalius rėmų įdedame su vaško plokštelėmis ir tik vieną trečdalį – su senais koriais, iš kurių išsuktas medus. Korių siuvimas ne tik pavers bites sportiškesnėmis, bet ir atitrauks jų dėmesį nuo polinkio spiesti, kuris ypač išryškėja vos prasidėjus medunešiui, kai oras itin tvankus, o aplink pilna žiedadulkių ir nektaro. Užimtos namų statybos darbais bitelės neturės nė akimirkos galvoti apie dar vienas statybas ir saugiai liks savo avilyje.

Medkopis tik pienių pūkuose

Nors per medaus mėnesį visi nekantrūs, tačiau laimi tie bitininkai, kurie turi jėgų išlaukti tų saldžių savo darbo vaisių. Vos tik supilstytas į korio akutes nektaras dar nė iš tolo neprimena medaus. Pirmiausia jį bitės vėdina sparneliais ir tirština, išgarina iš jo drėgmę, o po to dar ir brandina. Nesubrandintas medus – labai greitai gendantis ir rūgstantis produktas, tad kopinėti jį reikia tik gerai subrandintą.

Populiaru sakyti, jog medų kopinėjame tada, kai jau nužydi pienės, o laukai boluoja nuo jų pūkelių. Et, ir vis kalta ta romantika. Iš tiesų pagrindinis indikatorius, jog galima nuimti pirmąjį medaus derlių – korių užakiavimas. Bitės, panašiai, kaip mes raugindami agurkus, konservuodamos medų ir paruošusios jį iki galo ilgam vartojimui užsandarina visas korio akutes. Taigi, jei norime imti medaus derlių reikia gerai apžiūrėti korius. Tuos, kuriuose užakiuota bent 70 procentų akučių jau galima sukti, o kitiems dar teks palūkėti.

Išmintingi bitininkai bitėms maisto atsargų palieka vieną medaus aukštą. Dažniausiai tai būna trečiasis ar ketvirtasis, nes kuo žemesnis aukštas, tuo medus brandesnis. Todėl bitininkai sau nusikelia pirmuosius kelis aukštus, o bitėms, be lizdinio, palieka dar bent vieną medaus aukštą nenumatytiems atvejams: lietui, sniegui, sausrai. Kadangi gerai subrandinatą medų bitėms valgyti sunkiau – paliekame patį šviežiausią.

Atsargiai – kieta

Dažnai medų įsivaizduojame tąsų, lipnų ir kreminį. Deja deja, pavasarinis medus – kietas. Visomis prasmėmis. Jei kada teko kabinti tikrą pavasarinį medų iš stiklainio – net šaukštas linktelti turėjo. Šis medus išsuktas susikristalizuoja per 4-5 paras. Tai ypač reikia atminti, jei susuktą medų planuojame laikyti didelėje taroje – vėliau iš jos teks ir kabinti. Tad pavasarinį medų skubame supilstyti į norimos formos ir dydžio talpyklas vos išsukę.

Pavasarinis medus „kietas“ ir savo verte. Jame mažiausias kiekis alergenų, todėl labai tinkamas būti pirmuoju vaikučių medumi. Taip pat šis medus turi labai daug maistingųjų medžiagų – vien ko vertas žydinčių pienių nektaras! Kadangi pavasarį žydi visa puokštė augalų, šis medus turi bene daugiausia įvairių vitaminų ir mikroelementų. Be pienių jame rasime sodų žiedų (obelų, vyšnių, kriaušių, trešnių) nektaro, taip pat visų pavasarinių vaistažolių (raktažolių, šalpusnių, dilgėlių ir kt.) veikliųjų medžiagų. Taigi, švelnaus skonio, maloniai saldus ir tik su švelniu poskoniu pavasario medus savyje talpina didelę dali Mendelejevo lentelės bei neišmatuojamą kiekį palaimingos pavasarinės saulės spindulių.

Stebuklingi milteliai

Pavasaris be to kad gausus medaus, tačiau ir turtingas žiedadulkių. Įvairiausių spalvų ir formų jos skraido ore primindamos miniatiūrinę smėlio audrą. Šio gėrio koncentruotomis bombytėmis mums taip pat parūpina bitės. Kadangi pavasaris – vienas intensyviausių augalų žydėjimo laikotarpių, jis labai tinkamas žiedadulkėms rinkti.

Bitės lakioja rinkdamos nektarą nuo žiedo prie žiedo. Kad augalai nesijaustų išnaudojami jie sugalvojo gudrų planą, kaip pasipelnyti iš šių bičių vizitų. Vos medaus nešėjai nutūpus ant žiedo, ant jos kojelių nuo kuokelių prikimba nesuskaičiuojama galybė žiedadulkių. Nuskridus ant kito augalo bitelė pasidalija su juo jau turimomis žiedadulkėmis ir pasiima naujų. Šis apdulkinimo procesas leidžia mums džiaugtis gausiu derliumi ir pilnais aruodais. Visą žiedadulkių likutį bitės kaip mažą kamuolėlį parsineša ant savo kojelių, o su jomis ir į avilį.

Jei bitininkas nekaupia žiedadulkių visos jos keliauja bičių duonelės gamybai. Jei kaupia – prie avilio lakos pritvirtinamos specialios grotelės, per kurias telpa tik pati bitė, o žiedadulkių granulės nutrupa į specialią rinktuvę, kurią reikia ištuštinti kiekvieną vakarą. Kad bitėms žiedadukių pakaktų ir saviems poreikiams dalis grotelių akučių yra plačios ir praleidžia bites į avilį su nenugrandytomis kojelėmis. Taigi, ir vilkas sotus, ir avis sveika. Surinktos žiedadulkės, kad būtų prailgintas jų naudojimo laikas, džiovinamos dvi paras specialiose džiovyklose, kuriose palaikoma avilio temperatūra. Taip išgaunamas ilgai negendantis, tačiau visas maistines medžiagas išsaugojęs produktas.

Pavasarį bitėms nešant žiedadulkes galima spręsti ir apie šeimos pajėgumą: atsitūpus prie avilio skaičiuojame, kiek per minutę į jį grįžta bičių su žiedadulkėmis. Jei suskaičiuojame apie 20 – iš šios šeimos galime tikėtis gausaus derliaus.

Medaus mėnuo – lakmuso popierėlis

Iš tiesų, kad ir ką besakytų daugelis, medunešis – tikras lakmuso popierėlis, kuris patikrina kaip bitininkas tam pasiruošęs, ar gerai pažįsta savo augintines, kaip moka jas dresuoti ir valdyti įvairiausias stichijas. Nors yra manančių, jog bitės – laukiniai vabzdžiai patys sugebantys savimi pasirūpinti, visgi tos, kurias laikome aviliuose yra mūsų atsakomybė. Jei jos skraidytų laukuose – tai būtų tiesiog kelios bitės iš milijardų kitų bičių. Ir mes joms būtume žmonės iš milijardų kitų žmonių. Tačiau jos skraido mūsų sode, o mes beldžiamės į jų namus. Jos mūsų lapės, o mes jų Mažieji princai. „Pasidarai amžinai atsakingas už tą, su kuo susibičiuliauji“ („Mažasis princas“, A. de Saint Exupery).