Kai daugelis išgirsta žodį „bitininkas“ mintyse piešia baltu skafandru, it kosmonautas, apsiginklavusį augalotą vyriškį su dūmine rankoje. Na, ar bent jau didžiulį šalmą ant galvos užsimaukšlinusį vyrioką, mat galvą saugoti – reikia. Tačiau kai susitinki su broliais bitininkais Ignu ir Viliumi visos tavo ankstesnės žinios apie bites ir bitininkystę kažkur pradingsta. Ir jei pradžioje dar bandai tikėtis kažkokių apsaugos nuo bičių priemonių ar ginčytis, kad nesiartinsi prie avilio daugiau kaip per šimtą metrų, tai po gero pusvalandžio nė nepajauti, kaip visi įsitikinimai griūva. Kur negrius, kai išvysti brolius vienais marškinėliais prie skuosto glaudžiančius savo numylėtines ar švelniai glostančius savo bites. Tokie jau tie broliai bitininkai – kaip prieš bites, taip ir prieš žmogų – nuoširdūs, paprasti ir be nereikalingų šarvų. Juk ne veltui mūsų protėviai tikėjo, jog bitininku gali būti tik geras, nepiktas žmogus. Šiandien broliai bitininkai džiaugiasi didžiuliu šiuolaikišku bitynu ir savo „Brolių medaus“ produkcija, kuri apskrieja kone visą pasaulį. Tačiau pradžioje viskas buvo kiek kitaip – vos keli rankų darbo aviliai bei daug daug noro, meilės ir tikėjimo tuo, ką darai. Bet apie viską – nuo pradžių.
Nuo seno avilio – prie šiuolaikinės bitininkystės
Kai viskas prasidėjo niekas, nei patys dvyniai, netikėjo, jog tai išsirutulios į viso gyvenimo tikslą ir aistrą. Dar pilnametystės nesulaukę broliai parsigabeno seną avilį iš senelių sodybos ir sugavo pirmąjį savo spiečių. Jau tada drąsos netrūko – nuo medžio vikriai nusikabino bičių kokoną ir perkraustė darbininkes į savo avilį. Taip ir prasidėjo, galima sakyti, meilė iš pirmo žvilgsnio, kuri vis augo avilys po avilio. Broliai nuo rėmelio iki avilio viską darosi patys. O kad jie išties nagingi, galima nuspėti ir iš bityne stovinčios pačių išdrožinėtos bičių ir medaus dievo Bubilo skulptūros.
Be darbščių rankų bitininkams reikia ir idėjų nestokojančios galvos, siekiant bitininkystę pakylėti laipteliu aukščiau. Iš hobio į amatą ir gyvenimo aistrą bičių auginimą pavertę broliai nesustojo nei iškilus pirmosioms kliūtims, nestoja dabar ir generuoja naujas „Brolių medaus“ produkcijos idėjas. Ir, nors tobulėjimui ribų nėra, brolių bityne jau puikuojasi naujausia įranga. Juk kai labai myli – nieko negaila. Ar ta meilė, ar nuoširdus tikėjimas ir domėjimasis prisidėjo prie to, jog brolių bitynas jau turi ne tik šiuolaikiško bityno vardą, tačiau ir puikuojasi Nacionalinės kokybės medumi. Viena tikrai aišku: kelias nuo avilio link bityno nebuvo lengvas, tačiau buvo labai įdomus ir kupinas iššūkių, o 150 avilių tik patvirtina, kad visos pastangos atsipirko su kaupu. O svarbiausia, kad broliai bitininkai gali daryti tai, ką myli.
Per beveik dešimtmetį bitininkavimo broliai sako jaučiantys ne tik meilę, bet ir pagarbą bitėms ir jų darbui. Mes, žmonės, turime ko iš jų pasimokyti – jos dirba „mirtinai“, t.y. iki savo gyvenimo pabaigos. Tokio triūso vaisius reikia itin vertinti. Būtent todėl prie aukščiausios kokybės medaus išgavimo prisideda ir kokybiškas medaus laikymas bei pakavimas – nuo originalių etikečių iki šešiakampių, korio akutes atkartojančių, stiklainių. Atrodo, viskas apgalvota. Matyt, kad ilgai galvota ir norėta išsiskirti. Pirmiausia, ne komercišku požiūriu į bites ir jų produkciją. Juk laimingų bičių – net medus turi laimės ir pozityvumo vibracijas. O tai gerokai sustiprina medaus ir kitų bičių produktų teigiamą poveikį.
Bitės ir bitininkai – lyg viena šeima
Kai broliai meiliai ir pagarbiai bendrauja su bitėmis iš pradžių imi stebėtis, o po to žavėtis. Ir tikrai, jų rankose bitės atrodo lyg maži meilūs pūkų kamuoliukai tai pakylantys, tai nusileidžiantys papūtus vėjo gūsiui. Ne vienas brolių bityne pametė baimę bitėms, susidraugavo su jomis ir net apie save šį tą sužinojo. O paslaptis čia – labai paprasta. Bitės itin panašios į žmones. Jos gyvena šeimose, kuriose vienos kitomis rūpinasi, turi savo pareigas, charakterį. Kokia mama – tokia ir šeima. Tad ramių ir jaukių bičių paslaptis – itin kokybiškos, selekcinės, ramios ir gero būdo motinėlės, kurios tą romumą nešioja po avilį ir perduoda savo palikuonims. Tik nereikia apsigauti – pajutusi pavojų net ramiausia bitelė panaudos savo ginklą, tad prie jų reikia eiti atitinkamai nusiteikus. Išsiruošti į bityną pageidautina, kaip sakoma, „švaria“ sąžine ir galva. Bitės, kaip ir visi gyvūnai – jautrios mūsų skleidžiamoms vibracijoms, todėl „kaip šauki – taip ir atsiliepia“.
Kad užtikrintų savo bičių kokybę bitininkai patys veisia bičių motinėles ir atlieka selekciją, taip pat parsiveža motinėlių iš kitų Europos bitynų. Nesidomintiems bitės atrodo gana paprasti padarėliai, tačiau iš tiesų jos – labai skirtingos. Šie skirtumai lemia tiek jų elgseną, tiek sunešamo medaus, žiedadulkių ir kitų bičių produktų kiekį, atsparumą ligoms ir parazitams, polinkį spiesti bei kitus bitininkams svarbius bruožus. Tad, gera motinėlė – pusė darbo, kurį reikia nuveikti pradedant kurti bičių šeimą. Jaunieji bitininkai (nors pagal patirtį jų taip tikrai nepavadinsi) padeda jaukių bičių šeimas sukurti visiems norintiems – parduoda jų selekcionuotas, apvaisintas motinėles.
Gera dalytis
Jei kam įprasčiau įsivaizduoti išmintingą bitininką su žila barzda – turime jus nuvilti. Broliai bitininkai – paneigia daugybę mitų apie bičių augintojus ir noriai dalijasi sukauptomis žiniomis. Ko gero, tai savotiška misija – priartinti aplinkinius arčiau gamtos, išsklaidyti apie bites tvyrančias stigmas ir nepagrįstas baimes. O juk jaunimui, dažnai, drąsiau bendrauti su jaunimu. Todėl broliai bitininkystės paslapčių moko visus – nuo darželinukų iki seneliukų. Jų vykdomi edukaciniai užsiėmimai, kurių metu galima pasigaminti tikro vaško žvakę, išsilieti žaisliuką ar kt., sulaukia vis daugiau populiarumo ir susidomėjimo. Mažieji skrupulingai suka žvakutes ir domisi bičių gyvenimu. Kas žino, gal kurią dieną paūgėję ir jie viską pradės nuo vieno avilio ir prisidės prie šio itin seno amato puoselėjimo.
Idėjų nestokojantys broliai bitininkai naujausiais savo sumanytais gaminiais pirmiausia dalijasi su artimaisiais, draugais ir kaimynais, dešimt kartų patikrina ir tik vienuoliktą „pjauna“ – patiki klientų teismui. Taip pasaulį išvydo medaus skanėstai – medus su liofilizuotais vaisiais ir uogomis. Klientų pamiltas ir išgirtas produktas tinka net tiems, kurie ne itin mėgsta medų – pagardinus jį vaisiais ar uogomis gaunamas saldus, kvapnus, gražios spalvos kremas. Jį ypač mėgsta mažieji smaližiai, o tėveliai džiaugiasi mažesniu suvartojamo cukraus ar saldumynų kiekiu. Panašiu būdu dienos šviesą išvydo ir vaško žvakės, kurios, pradžioje džiuginusios artimiausius, dabar keliauja po tūlo lietuvio namus ir skleidžia šilumą bei padeda puoselėti šeimos židinį. Namų jaukumui broliai įsigudrino net Kalėdinius vaško žaisliukus pagaminti, kuriais jau ne vienerius metus ir patys puošia savo eglute. Sako, kvapas – neišpasakytas. Sklinda malonūs gandai, jog jau greitai sulauksime brolių gaminto ir dailiosios lyties atstovių ne vieną mėnesį testuoto grožiui skirto natūralaus produkto. Kitų sumanymų, besisukančių jų galvose ir širdyse, bitininkai neskubėjo išduoti. Viena tikrai aišku, jie nesiliaus kūrę ir dalijęsi. Kaip patys sako, bitininkystė – amatas apie šeimą ir šeimai, tad jie ir jų klientai – viena didelė šeima. O juk šeimai norisi viso ko geriausio – aukščiausios kokybės medaus, sveikų desertų, jaukios aplinkos, malonaus bendravimo bei pojūčio, kad esi laukiamas ir reikalingas.
Jei kada užsuksite į vietines muges ir išvysite šiltus ir gerokai bitininkavimui (daugelio nuomone) per jaunus veidus – greičiausiai tai bus broliai bitininkai. Jei darželyje ar mokykloje jūsų vaikai pasakos apie įdomias paskaitas apie bites – matyt bus užsukę broliai bitininkai. Jei kada skaitysite atraipsnį apie meilę bitėms – galbūt jį rašė mūsų bitininkai. Na, o jei ne, tada, kai tik norėsite sušilti ir važiuosite Kupiškio pusėn – užsukite į „Brolių medaus“ bityną. Ne tik dėl gardaus medaus, tačiau dėl šeimos pojūčio, kuris užplūsta užsukus nors ir trumpam pasisvečiuoti. „Brolių medus“ – kur kas daugiau nei medus. Tai – žinia apie šeimos šilumą ir bendravimą, savitarpio pagalbą, pagarbą bitėms ir medui, meilę Lietuvai ir žmogui.