Stebėdami aplink skraidančiais bites, veikiausiai, nemanote, kokios jos panašios į Jus. Ir ne tik dėl ūgių skirtumo, kur kas didesnio nei prancūziškose porose – greičiau dėl įpročio vabzdžius laikyti labai primityviais. Na, ropoja, skraido toks vos centimetro dydžio padarėlis aplink su savo ko ne kvadratinio milimetro dydžio smegenimis – negi lyginsi jį su savo didžiuliu ir evoliucijos metu vis didėjančiu kompiuteriu ant pečių. Deja, dažnai nepelnytai nuvertiname mažuosius savo varžovus, kurie Žemėje gyveno dar gerokai prieš mums išlipant iš medžių medžioti mamutų ir rinkti grybukų bei uogyčių. Kasmet pripažintuose moksliniuose leidiniuose atsiranda vis daugiau publikacijų, aprašančių ne mūsų ir mažųjų darbininkių skirtumus, bet panašumus. Bitininkai Ignas ir Vilius, pasakodami apie bites ar vesdami edukacinius užsiėmimus mažiesiems taip pat nevengia bičių lyginti su žmogumi. Sako, turėtume didžiuotis, kad esame tokie panašūs. Na, o dabar ir Jūs galėsite įsivertinti savo panašumą su šiomis darbštuolėmis. Juk, kaip sakoma, žmogus žmogui nelygu.
Kaip motinėlė pasakys – taip bitutės padarys
Turbūt ne vienam teko girdėti posakį: „Laiminga mama – laiminga šeima“ (orig. „Happy wife – happy life“). Mes, nejučiomis, dažnai prunkštelime nuo tokių tragikomiškų feministinių pasisakymų lyg iš kultinio filmo „Vedęs ir turi vaikų“, tačiau bičių pasaulyje ši taisyklė yra viena pagrindinių. Nors avilyje pluša iki 80 000 darbštuolių, visos lyg viena paklūsta tai vienintelei – motinėlei. Didžioji namų ponia nei pati valgo, nei pati tvarkosi, nei medų kopinėja – po trumpo medaus mėnesio su keliais tranais ji visas savo dieneles leidžia skleisdama gerą (jei Jums pasisekė) nuotaiką po avilį ir dėdama kiaušinėlius. Štai čia tikra daugiavaikė mama! O nuo jos didenybės avilyje priklauso viskas – kaip ir nuo mamos šeimoje: piktoka motinėlė – piktokos ir dukros, netvarkinga – avilyje švaros taip pat niekas nepalaikys, lėtapėdė – tikėkitės mažesnio medaus derliaus ir, galiausiai, jei labia graži ir spalvota – mažosios jos dukros irgi bus spalvotos gražuolės. Tiesa, gražių manierų bičių motinėlė jas moko be rykštelių ar kitų bausmių – ji savo geru pavyzdžiu (tiksliau ypatingais feromonais) užkrečia kitas avilio bites ir tinkama nuotaika pasklinda po visą avilį. Ar atsirastų mama, kuri nenorėtų tokių paklusnių vaikų?
Bičių mokykla
Bitės renka medų ir žiedadulkes iš įvairiausių pievų ir laukų. Jos niekada nepaklysta, jos žino, ant kokių augalų nutūpti, jos tobulai įvaldžiusios šį amatą. Tačiau iš kur bitės visą tai moka? Pasirodo, jos mokosi, kaip ir mes, mokykloje – „bičių mokykloje“. Po 21 dienos nuo kiaušinėlio padėjimo išsirita jaunutė bitutė darbininkė. Kaip baltas popieriaus lapas (jaunos bitės tikrai būna „žilos“!) – visa žiopliukė. Tokios mažylės atsakingos bitės tikrai nepaleis vienos laisvai laigyti po pievas, tad, kol ji galės palikti namus, teks labai daug ko išmokti.
1-2 dienos
Bitutė susipažįsta su aviliu, atlieka savo celės ir kitų tuščių akučių valymo darbus, kad į jas būtų galima supilti medų ar padėti naujus kiaušinėlius.
3-13 dienos
Apsitvarkius jau galima kibti į rimtesnius darbus. Mažylės bitutės pradeda rūpintis kitomis kartomis: maitina naujas lervutes, maitina ir šukuoja karalienę (Karališkoji Didenybė daug ko negali padaryti pati) ir padeda pavalgyti jauniems tranams (kokie jie lepūs!). Po vizito pas karalienę bitės darbininkės taip pat išnešioja labai svarbų jos išskiriamą feromoną po avilį, kad visi žinotų, jog karalienė gyva, sveika ir nereikia augintis naujos valdovės. Jaunos bitutės taip pat pašalina mirusias bites, nunešdamos jas kuo toliau nuo avilio. Taip jos namus apsaugo nuo pavojingų ligų.
8 – 18 dienos
Bitėms paauglėms patikimi atsakingesni darbai. Jos perima nektarą iš jį nešančių bičių ir pilsto jį į avilio akutes, sandėliuoja žiedadulkes. Jos taip pat dirba oro kondicionieriumi – savo sparneliais vėdina avilį ir palaiko jame reikiamą temperatūrą bei oro cirkuliaciją. Su sparnelių plazdenimu susijusi dar viena svarbi funkcija – nektaro sutirštinimas – oro gūsiai šalina iš nektaro vandenį ir skatina jį virsti medumi.
12 – 35 dienos
Dvyliktą gyvenimo dieną bitė būna pakankamai subrendusi, kad galėtų pradėti gaminti vašką. Jaunuolės bitutės, be kitų savo amžių atitinkančių darbų, dirba ir statybininkėmis. Jos gamina tobulos šešiakampės formos akutes ir didina avilį, taip pat atstato pažeistas akutes, „uždengia“ akutes su lervutėmis ar su medumi.
18 – 21 dienos
Šis laikas – labai svarbus. Jo metu bites atlieka paskutines pareigas prieš keliaudamos į laukus – saugo avilį nuo įsibrovėlių. Tai savotiška privalomoji bičių karo tarnyba. Jos susispiečia ties įėjimu į avilį ir akylai stebi visus, norinčius patekti į vidų. Kadangi avilyje gyvena nesuskaičiuojama galybė bičių, jų veidus įsiminti būtų neįmanoma, tad bitės viena kitą skiria pagal kvapą, būdingą jų aviliui. Aptikusios įsibrovėlį bitės jį puola savo geluonimi. Ne viena jų ir žūva atlikdama šią pareigą.
22 – 42 dienos
Paskutinis bitės gyvenimo darbas, kurį ji atliks iki mirties – nektaro nešimas. Per pirmuosius skrydžius bitutė apsižvalgo – suka vis didesnius ratus aplink avilį ir įsidėmi jai svarbius orientyrus, kad nepaklystų. Taip ji savo vaizduotėje susiprogramuoja tikrą „Google maps“ ir visada atranda kelią namo. Kuo ilgiau skraido – tuo toliau nektaro rinkėja gali nuskristi. Galiausiai ji išmoksta šokti ir savo pilvo šokiu praneša kitoms bitėms apie nektaro pilnus laukus.
Nors vasarą bitės darbininkės gyvena tik apytiksliai šešias savaites, per šį laikotarpį jos įvaldo daugybę darbų. O Jūs, ar norėtumėte pabuvoti tokioje blic „mokykloje“?
Bitei reikia bitės
Bitei reikia bitės – kaip ir žmogui žmogaus. Iš visų kitų vabzdžių ir net daugelio gyvūnų bitės išsiskiria savo socialumu. Visas avilys – lyg didelis sociumas-visuomenė, kurioje kiekvienas atlieka savo vaidmenį ir negali funkcionuoti be kitų pagalbos. Šis bičių panašumas į žmones skatina mokslininkus vis labiau domėtis šiais mažais sudėtingais vabzdžiais. Pasirodo, mes turime gerokai daugiau bendro su šiomis coliukėmis, nei su kokiais didžiuliais banginiais. Šis panašumas gal džiugina ne daugelį, tačiau pasigirti, jog esi „darbštus, kaip bitė“ norisi. Sveikinu, nuo šiol galite girtis, jog esate net genetiškai panašūs. Medaus nešėjos ir mes, didieji protai, turime panašius už socialinį elgesį atsakingus genus. Šis atradimas, kaip tikisi mokslininkai, gali padėti ištirti ar net išspręsti ne vieną psichinės sveikatos problemą, susijusią su aukštųjų smegenų funkcijų nykimu, kitimu: yra tikinčiųjų, jog netrukus bus įmintos Alzhaimerio, šizofrenijos, demencijos, depresijos ir kitų elgsenos sutrikimų atsiradimo, modifikavimos ir gydymo paslaptys. Maža to, mokslininkai tiki, jog bitės savyje slepia ir ilgaamžiškumo stebuklą, mat motinėlė būdama reprodukciškai aktyvi gali išgyventi net iki penkerių metų, kai, tuo tarpu, jos mažosios dukros „nusidirba“ per apytiksliai šešias savaites. Taigi, galbūt jau greit šioms darbštuolėms dėkosime ne tik už medų, bet ir už sveikesnį, ilgesnį ir laimingesnį gyvenimą.
Mažo vabzdžio didelė širdis
Tiesą sakant, bitės širdies, kokią ją įsivaizduojame mes, visai neturi – tik kelis raumeningus kraują pumpuojančius vamzdelius. Ir visgi, nežinia ar dėl genų, feromonų, ar instinktų, tačiau bitės visa širdimi ir tikrąja to žodžio prasme savo gyvybe gina savo šeimą. Maža skraidanti kruopelė, kurią dažniausiai matome įkyriai skraidančią aplink ir tupinėjančią nuo gėlės ant gėlės, piestu stoja net prieš didžiulę mešką, jei tik pajaučia pavojų savo namams. Tuo tarpu mes, genialios būtybės, didžiosios smegenys išradusios elektrą, kompiuterį ir 5G internetą kartais sugebame ne tik kurti, bet ir griauti. Tad, gal nebūtų jau taip blogai būti šiek tiek daugiau panašiems į bites? Juk iš jų tiek daug galima išmokti: darbštumo ir kruopštumo, atsidavimo, pagalbos artimui, nuolankumo, rūpestingumo ir, galų gale, ištikimybės. Ne veltui Aleksandro Duma muškietininkai sakydavo: „Vienas už visus – visi už vieną“. Na, o mes dar pridursime, lai dažniau būna kaip avilyje – taip ir ant žemės.