Ar kas nors gali paneigti, jog šv. Kalėdos – tai metas, kai iš visų kampų kampelių, kraštų kraštelių, iš už jūrų marių sugrįžta ir susėda visa šeima prie vieno bendro didelio stalo. Na, bent jau taip būdavo nuo senų senovės. Kartais dar girdime nuostalgiškai močiutes pasakojant, kaip būdavę linksma, kiek žaidimų žaisdavę, dainų ar giesmių traukdavę, burtus burdavę ir tuo, kas „ant dūšios“ besidalydavę. Tai būdavo laikai, kai nemirgėdavo televizorių ar kompiuterių ekranai, o vienintelis telefonas būdavęs geras ir skambus balsas bei akyli kaimynai. Nors dabar tai skamba, kaip idiliška scena iš kino filmo, visgi, buvo tokie laikai, buvo. Nors sunku patikėti, tačiau bitės – kitaip nei žmonės – išlaikiusios tūkstantmetes tradicijas ir didžiąsias metų šventes vis dar pasitinka šeimoje prie bendro medumi ir bičių duonele nukloto „stalo“ su šokiais ir savotiškomis dainomis. Taigi, kviečiame Jus susipažinti su šv. Kalėdomis pagal biteles.
Jei švęsti – tai švęsti
Bitės – tikros „baliauninkės“ – nežinia, ką jos tiek švenčia (ar šv. Kalėdas, ar derliaus nuėmimą, ar Naujuosius metus), bet puota trunka ištisus mėnesius iki pavasario saulutė ims belstis avilio lakon. Tiesa, net šaltuoju periodu saulėtomis dienomis galime išvysti darbštuoles trumpan nutraukusias žiemos linksmybes ir išskridusias pramankštinti sparnelius sukant ratus aplink savo avilį ar drevę. Apskridusios keletą ratų ir atlaisvinusios vietą naujai skanumynų porcijai bitės darbininkės grįžta avilin ir tęsia medaus puotą. Vaišes linksmybėms bitės ruošia visą vasarą – sandėliuoja medų ir konservuoja žiedadulkes. Kad darbštuolėms būtų lengviau, prie vaišių stalo gausos prisideda ir rūpestingi bitininkai, kurie ne tik parūpina vaišių, tačiau ir stebi, kad jų nepritrūktų visą šventinį laikotarpį.
Vėstant orams namo avilin grįžta visos paklydėlės ir pirmasis pagrindinis pasiruošimo šventei akcentas – apsivalymas ir atsikratymas to, kas nepanaudota, sena ir nebereikalinga. Pavyzdžiui – tranai. Mažosios darbininkės be skrupulų juos išspiria laukan – išvelka iš avilio ir užtrenkia visas duris paskui save, o raktus pasiima su savimi. Moralas – ant sprando sėdėti ir kopinėti medų galima tik labai ribotą laiką. Jei ir Jūs jaučiatės bitele darbininke visus metus nuolat zujusia po darbus ir namus, pirmasis dalykas, ką reikėtų padaryti ruošiantis šventėms – atsikratyti visko, kas sena ir nereikalinga: dulkes kaupiančių nenaudojamų daiktų ar nereikalingų minčių bei emocijų. Šv. Kalėdas bitės rekomenduoja pasitikti švariais namais bei švaria sąžine. Tai tikrai padės pratęsti šventinį laikotarpį neribotą laiką.
Idėjos šventiniam stalui
Bitės tikrai negamina šventinės vakarienės iš dvylikos patiekalų. Gamtoje maisto atsargos naudojamos taupiai ir pagarbiai – iki paskutinio lašo. Viskas, ką darbštuolės valgo – tai medus ir bičių duonelė, o savo jaunąją kartą, kaip ir pridera, maitina pieneliu, bičių pieneliu. Pasirodo, šiuose trijuose produktuose yra viskas, ko reikia gyvam organizmui išgyventi gana ilgą laiko tarpą: begalės vitaminų ir mineralų, didelis užtaisas angliavandenių, būtiniausi baltymai ir fermentai bei daugelis kitų naudingųjų medžiagų. Jei mes sugebėtume pagaminti šiuos patiekalus, vargu ar bereikėtų stalą nukrauti gausybe valgių, kurių, dažnai, nė nespėjame išragauti. Taigi, ir čia yra ko pasimokyti iš medaus nešėjų. Gera žinia ta, jog bičių produktais dabar gali džiaugtis ne tik jos, tačiau, bitininkų dėka, ir visi mes. Galbūt per šias šventes ir Jūsų stalą puoš dešimt Jūsų gamintų patiekalų ir bent du, kuriuos pagamino mūsų darbštuolės?
Bičių šokiai
Kas jau kas, o bitės tikrai moka linksmintis! Jei žiemą pravertumėte avilį (ko tikrai nerekomenduojame daryti net adrenalino fanatikams), išvystumėte į kamuolį susispietusias ir nuolat „šokančias“ bites. Na, bet jau taip pasirodytų iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų, bitės judina savo sparnelius ir pilvelius tam, kad palaikytų pastovią temperatūrą kamuolio centre, kuriame vaikštinėja ir puotauja namų ponia – motinėlė. Kur keliauja ji – ten keliauja ir visos į kamuolį susispietusios šokančios bitės. Jei lauke oras itin vėsus – bitės pradeda „šokti ratelius“ – susikabina rankomis kuo tvirčiau, kad maksimaliai sumažintų tarp jų esančius tarpelius. Bitelių šeima – tikras pasiaukojančio ir vienas kitam padedančios šeimos pavyzdys, kurios pagrindinis tikslas – pasirūpinti, kad nieko netrūktų motinėlei bei nuolat rūpintis ir viena kita. Jei bitės pastebi, jog kuri nors sesuo „sulėtėjo“, tapo vangi – jos nedelsiant ją stumia kamuolio vidurin, kad ten sušiltų, atgautų jėgas ir pasistiprintų. Juk kiekvienas šeimos narys – net pats mažiausias – yra neįkainojamas. O, be to, juok kuo daugiau šokančių – tuo linksmesnė šventė. Šie „šokiai“ tęsiasi visą puotos laikotarpį – kol lauke oras pakankamai įšyla ir bitės gali pradėti pavasarinio medaus kopinėjimo žygius.
Jei norite šv. Kalėdas atšvęsti, kaip bitė, Jums reikės:
1. Sukviesti visus visus savo šeimos narius prie šventinio stalo;
2. Atsikratyti to, kas nereikalinga: blogų minčių, nereikalingų daiktų, skaudžių prisiminimų…
3. Sukurti šventinę avilio nuotaiką: jaukiai nuteiks ir nepakartojamą aromatą sukurs tikro bičių vaško žvakės ar eglutės žaisliukai iš bičių vaško;
4. Pasirūpinti, kad ant šventinio stalo netrūktų maistingų patiekalų. Pritrūkus idėjų – bitės skuba pagalbon su bičių duonele, žiedadulkėmis ir medaus produktais;
5. Mokėti linksmintis: šokiai – bene svarbiausia bičių šventės dalis, tad teks visiems susikibti rankomis, suformuoti didelį ratą ir judinti savo pilvelius ar kitas kūno dalis, kol pasidarys labai karšta. Šitaip šokti bent savaitę ar dvi.
Bičių dovanos
Gerai bitėms, kad viena kitą turi – ir linksmiau, ir saugiau, ir jaukiau, ir ne taip vieniša. Gal dėl to bitelės dovanoja dovanas kasdien: motinėlė suteikia visoms ramybę, jaukumą, aiškumą, šeimą; bitės darbininkės – saugo viena kitą nuo įsibrovėlių, augina jaunąją kartą, dovanoja maisto atsargas ir net gyvybes kada tik prireikia; net tranai, kurie, iš pažiūros, nieko kito neveikia tik siurbčioja medutį, atlieka kilnią misiją – prisideda prie giminės pratęsimo netekdami savo gyvybės. Tačiau bitės – kuklumo įsikūnijimai ir nė kiek tuo nesipuikuoja, bet ir toliau kantriai dirba darbelius vardan tos savo šeimos.
Tad, jei šiais metais vėl svarstote, ką padovanoti savo artimam – pasisemkite idėjų iš bitelių – dovanokite ką nors neįkainojamo, ką nors, kas sako „myliu Tave“, „Tu man rūpi“, „ačiū, kad esi“. Išsiilgusiems vasaros ar šąlant širdutei dovanokite vasaros saulę ir laukų žiedų aromatą įamžintą meduje. Pritrūkus jėgų, energijos, užklupus lietingoms nuotakoms pradžiuginkite bičių duonele ar žiedadulkėmis. Pasigedus namų jaukumo ir ramybės, braškant liepsnai šeimos židiny ar paklydus kryžkelėje pasišvieskite natūralaus bičių vaško žvake, išgerkite žolelių arbatos ir nuraminkite mintis šaukšteliu saldžios medaus pagundos. Patikėkite, net didžiausios vėtros kartais praeina, kol išgeri vieną puodelį šiltos arbatos. Net didžiausi priešai pažvelgia vienas kitam į akis su šaukšteliu dorodami tą patį stiklainėlį medaus skanėstų ir visos šeimos suplaukia į namus – kaip į jaukiausią avilį – kai juose laukia ne tik šilta arbata, bet ir šiltų žmonių šiltos rankos.
Šv. Kalėdos namų avily
Artėja vienos gražiausių metų švenčių, kurių metu prisiminsime, kas nuveikta, kas laukia, kas patirta, ko tikėtasi, kas nutikę… Prisiminsime ir esančius šalia, ir jau niekada negrįšiančius. Laužysime plotkelį ir linkėsime skalsos, pilnatvės, meilės ir ramybės. Susėdę prie stalo, bent akimirkai stabtelėkime ir prisiminkime tuos mažus stebuklingus ir ne vieną širdį suartinusius vabzdžius: kaip mažylės įnirtingai moja sparneliais, kaip sklinda jų dūzgesys, kaip jos dalijasi duona ir medumi, kaip jos „šoka“ visos kartu negalvodamos ar buvo gera, ar bloga, kas buvo ir kas bus. Prisiminkime ir pasimokykime to bendrystės jausmo. Juk kiekvienuose namuose, bent šv. Kalėdos, gali būti, kaip avilyje: tik su gerais prisiminimais, nuoširdžiai dalijantis maistu ir savo mintimis, nebijant susikibti rankomis, apsikabinti ir, galų gale, pašokti. Kas žino, kokie stebuklai laukia Jūsų ir Jūsų šeimos, jei, nors vienai dienai, iškeisime visas ryšio priemones į artimo akis ir, tiesiog, atšvęsime šv. Kalėdas, kaip bitės – susikibę rankomis ir širdimis…