Kad bičių produktai – maistas sveikatai, turbūt, žino daugelis.Tačiau ar žinote, kaip bitės juos pagamina ir kokią naudą jie duoda žmogaus organizmui?
Aptarsime:
- kas yra medus ir kuo jis naudingas;
- Kuo ypatinga bičių duonelė ir žiedadulkės;
- Kas yra bičių pienelis (apilakas) ir kaip jis gali padėti mums.
Kviečiame susipažinti su bičių produktais pasineriant į gražią istoriją.
Kaip gimsta maistas sveikatai?
Mūsų srautiniame avilyje ne tik pamatysi bičių gyvenimą iš arti, tačiau ir galėsi paragauti pačio šviežiausio medaus.
Vakuoti, vakuoti, ir dar kartą vakuoti.
Ar žinojote, kad bitės – tikros konservavimo asės. Per savo šešias darbingiausias savaites jos privakuoja daugiau mini stiklainių (korio akučių), nei mums pavyks užkonservuoti agurkėlių per visą savo gyvenimą. Matyt, tai ir yra atsakymas į klausimą: kodėl mums agurkėliai baigiasi dar iki Naujųjų metų, o jos savo maistu džiaugiasi iki kito derlingojo sezono.
Vakavimas – vienas seniausių konservavimo metodų, kurį, matyt, pačios bitės ir bus išradusios. Ir, jei mes dezinfekuojame ar sterilizuojame stiklainius, viriname juos bei kaitiname, tai bitėms pakanka vieno mažo sluoksnio vaško ir „tadam!”, konservai užsandarinti. Susigundėte? Silpnų nervų skaitytojams to bandyti namuose nepatariame: liksite ir be agurkų, ir be nervų.
Bitės atsargas žiemai pradeda kaupti gerokai anksčiau, nei mes renkame savo derlių – bebaigiant žydėti paskutiniams vasariniams augalams. Joms itin svarbu savo sandėliukus pripildyti kuo gausiau, mat niekada nežinosi, kokia žiema laukia: ar pavasaris bus ankstyvas, ar lėtapėdis nenoriai slinks laukais; ar avilyje bus puota, ar teks misti kukliomis savo besibaigiančiomis santaupomis – beveik kaip mums prieš algadienius… Labiausiai skraiduolės mėgsta raugintus ir brandintus produktus, arba šviežiai pačių pagamintus. Nors jos nelinkusios išduoti savo iš kartos į kartą paveldimų receptų, dalijamės su Jumis tuo, ką mums pavyko sužinoti.
Vietoj cukraus – brandintas medus
Šviežias medus dar neužakiuotuose koriuose.
Medus – natūralus cukraus pakaitalas, kuris nesukelia itin staigaus cukraus kieki kraujyje padidėjimo (todėl jį galima vartoti sergant cukriniu diabetu), be to, jei medus nėra kaitintas, jame rasime ir įvairiausių vitaminų bei mineralų, ko nepasakysime apie cukrų.
Sakysite, išlepusios tos bitės, jog valgo tik brandintą medų… Tiesa ta, jog medus, kuris patenka ant mūsų stalo – taip pat brandintas. Na, nebent užsisakėte šviežut šviežutėlio, ką tik sunešto ir net neužakiuoto medaus, kuris, deja, ne itin tinkamas žiemoti. Bitės tai žino, todėl žiemai medų ruošia itin atsakingai. Pagrindinis šio bičių konservo ingridientas – augalų nektaras, kurį bitės supilsto į korio akutes. Medaus gamyba panaši į sriubos virimą – kiek ir kokių augalų pridėsi – tokį skonį ir turėsi. Tiesa, sriubą sugadinti gerokai lengviau… Kai korio akutės prisipildo – bitės nektarą vėdina savo pusiau automatiniu ir elektros energijos nereikalaujančiu kondicionieriumi – sparneliais – kol šis įgauna reikiamą konsistenciją. Avilio šefės įvertina nektarą ir, jei rezultatas jas tenkina, akutės užvakuojamos plonu, bet sandariu vaško dangteliu. Ir jokių pridėtinių E.
Brandintas nuo šviežio medaus skiriasi ir savo spalva, ir konsistencija, ir maistingumu. Šis medus greičiau stingsta, įgauna kreminę konsistenciją ir ryškų skonį. Žinoma, tai priklauso ir nuo augalų, iš kurių surinktas nektaras. Grikių medus – aštrokas ir beveik šokoladinis, o, štai, liepų – auksinis ir švelnus. Aviečių – gelbsti nuo rudens darganos, o pienių (pavasarinis) – nuo vitaminų trūkumo pavasarį. Kiekvienas medus savaip ypatingas. Medaus rūšys plačiau aprašytos mūsų blog’o įraše. Jame taip pat rasite temą “Medaus nauda žmogaus organizmui”, kurioje dalijamės mokslininkų įžvalgomis apie medų.
Brandinant meduje, panašiai, kaip ir rauginant, vyksta cheminiai procesai, kurių metu vienos medžiagos virsta kitomis, lengviau mums pasisavinamomis. Be to, būtent brandintas medus, kaip teigė egiptiečiai, neturi galiojimo laiko ir yra neišsenkantis energijos šaltinis. O ko gi daugiau reikia leidžiant vėsias dienas avilyje?
Džiovinta bičių duonelė
Rauginta bičių duonelė – tikras maistas sveikatai
Bičių duonelė, pirmiausia, yra baltymų šaltinis, taip pat vartojant ją reguliariai galime tikėtis ne tik vitaminų ir mineralų papildymo, tačiau ir priešuždegiminio, antiseptinio ir padedančio atsistatyti visom skūno ląstelėms poveikio.
Sakoma, jog rauginti produktai – itin sveikas pasirinkimas, praturtinantis Jūsų organizmą įvairių fermentų, mineralų ir kitų naudingųjų medžiagų. Matyt, bitės šį posakį girdėjo ir paskleidė po visą avilį, nes meduje „raugintos“ žiedadulkės (bičių duona) – jų firminis patiekalas, kurį pagaminti moka kiekviena darbštuolė: nuo ką tik išsiritusios mažiukės, iki subrendusios medaus nešėjos. Neragavusiems – primygtinai siūlome tai išbandyti – tikime, liksite nustebinti skonių paletės, nes kiekvienas mažas kepaliukas – lyg naujas dar neatrastas pasaulis – su savo stebuklingu skoniu. O dabar skubame atskleisti dalį iš kartos į kartą perduodamo bičių duonelės recepto jei, tyčia ar netyčia, sumanytumėte šio „konservo“ „išsikepti“ namie.
Taigi, jei norėsite žiemai pasigaminti bičių duonos, pirmiausia, turėsite prisirinkti įvairiausių rūšių žiedadulkių. Bitės jas renka ant savo galinių kojų plaukelių. Tad, paprasčiausias būdas – bėgti per kelis kilometrus laukų basomis kojomis įsijungus išmaniąją programėlę, skaičiuojančią kilometrus. Kai sukarsite bent penkioliką – galite „skristi“ ar „šliaužti“ namo (na, kaip jau Jums patogiau). Sveikiname, tai lengviausias duonos gaminimo etapas. Grįžus namo pageidautina visas žiedadulkes tiesiogine to žodžio prasme nusikrapšyti nuo savo kojelių ir susandėliuoti į korio akutes. Tik labai svarbu jas gerai supresuoti. Nesudėtinga, tiesa? Galiausiai, žiedadulkes užpilkite medumi, užvakuokite vašku ir paliekite „rūgti“ pastovioje temperatūroje. Būtent rūgimo procesas bičių duonelei suteikia saldžiai rūgštoką skonį, savotiškai panašų į šviežią ruginę duonelę.
Bičių duonelė avilyje – pagrindinis negendantis baltymų šaltinis. Tik nepagalvokite, jog žiemą avilyje jos „augina raumenis“. Baltymai labai reikalingi visiems organizme vykstantiems procesams: kad gelėtume virškinti reikia fermentų, kurie, beje, yra baltymai; kad ląstelės galėtų augti – joms reikia statybinės medžiagos, kuri, dažniausiai, yra baltymai; net laimės pojūtis priklauso nuo baltymų produktų – hormonų. Taigi, žiemą avilyje bitės auga, virškina ir gyvena apsuptos laimės hormonų.
Be to, kad yra labai gardi, bičių duona turi labai daug vertingųjų sudėtinių dalių. Taigi, bičių duonelėje gausu vitaminų, baltymų ir angliavandenių, natūralių aminorūgščių ir fermentų, eterinių aliejų ir kitų naudingų medžiagų ne tik bitėms, tačiau ir mums, žmonėms. Bičių duonelės nauda ne tik įrodyta mokslianinkų, tačiau ir patiktinta liaudies medicinoje. Nors iš šios duonelės sumuštinių nepasigaminsite – ji puikiai tiks desertui ar užkandžiui.
Įspūdingas bičių pienelio (apilakas) poveikis
Bičių pienelis (apilakas) – labai stipri gamtinė medžiaga, todėl jį vartoti rekomenduojame itin mažomis dozėmis. Lengviau pasakyti, ko nėra bičių pienelyje, nei ko yra, nes net mokslininkai iki galo neištyrė jo sudėties. Ji tokia gausi, kad bičių pienelis laikomas vienu geriausių natūralių produktų, norint greičiau atsatyti išsekusį organizmą ar papildyti kūną reikalingomis medžiagomis dirbant protinį darbą, gausiai sportuojant.
Mokslininkai nuolat tyrinėja šį stebuklingą motinėlių maistą, tačiau pagaminti jam sintetinių analogų niekaip nepavyksta – bitės savo receptais nesidalija net kankinamos. Viskas, ką pavyko išsiaiškinti, tai kompleksinė sudėtis, kurioje yra galybė vitaminų, mineralų, fermentų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Visgi, sudarius palankias sąlygas, bičių pienelio nereikės gamintis – skraiduolės mums jį padovanos. Tik reikėtų atminti, jog laikyti jį teks ne sandėliuke šalia uogienių, o šaldytuve, kaip ir visus šviežius produktus.
Bites „melžti“ – ne juokas. Tačiau patyrę bitininkai yra gerai įvaldę šį, pavadinkim, meną – todėl norint paragauti bičių pienelio Jums nieko melžti neteks. Iš tiesų bitės neduoda pieno, tačiau išskiria jį primenantį baltą skystį, kuriuo matina jaunas lervutes ir bičių motinėlę. Dėl savo paskirties ir panašumo į pieną šis sekretas ir buvo pavadintas bičių pieneliu. Bičių darbininkių lervutės pieneliu maitinamos tik kelias pirmas paras, o štai bičių motinėlės lervutė ir suaugėlė visą gyvenimą minta išskirtinai tik juo. Bičių pienelis pripažinimo ir susidomėjimo sulaukė, kai buvo pastebėta, jog, nors visos bičių lervutės vienodos, kai kurias jų maitinant tik pieneliu iš jų išsivysto bičių motinėlės. Nuo to laiko bičių pienelis laikomas stebuklingu ir itin vertingu. Jame gausu baltymų, angliavandenių, mineralinių medžiagų, nepakeičiamų aminorūgščių, hormonų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Dėl savo turtingos sudėties ir stipraus poveikio bičių pienelio nereikėtų padauginti ir, priešingai nei kitus bičių produktus, vartoti labiau kaip vaistą, nei kaip maistą.
Kitaip, nei daugelis produktų bičių sandėliuke, bičių pienelis geriamas – visada tik šviežias ir ką tik pagamintas. Savo gausių atsargų dėka bitės sugeba ne tik išgyventi, tačiau ir nuolat gaminti bičių pienelį, kuris yra ir motinėlės užkandis, ir pagrindinis patiekalas, ir desertas. Bičių pienelis taip pat yra ir bičių lervų pradinis maistas, tad be jo – nė iš vietos.
Bičių produktai – puikus maistas sveikatai – tiek fizinei, tiek emocinei. Tačiau tai maistas, o ne vaistas, todėl visi poveikiai gali būti pagrįsti tik nuosekliu ilgalaikiu vartojimu.
Būkite sveiki ir laimingi!
[ux_bestseller_products products=”” columns=”4″ title=”Produktai sveikatai – tiesiai iš avilio”]